Ruduo jau seniai buvo mėgstamiausias mano metų laikas. Pradžioje – tiesiog nusižiūrėjau nuo merginos, kuri tuo metu man atrodė nesuvokiamai patraukli, ne man kaip moteris, bet – mano galvoje – ji buvo svajonių moteris bet kuriam vyrui, femme fatale, tokia, kokia aš būčiau norėjusi būti, jei tuo metu būčiau tikėjusi, kad galiu būti kuo tik noriu. Tobulas dramos ir pasitikėjimo savimi bei pasauliu derinys.
Vėliau supratau, kad rudenį tikrai myliu labiausiai, ne tik taip sakau, nes tai labai dramatiška, elegantiška ir paslaptinga. Tik – visada mylėjau tą rudenį, kuris ateina vėliau, po apsiseilėjusių geltonus lapus berenkančių ir nukritusius kaštonus lukštenančių romantikų laiko. Kai ima dvelkti šaltuku, geltoni ir raudoni lapai tampa pilkšvais ir niekam nebeįdomiais, o spalvoti medžiai pavirsta niūriais vaiduokliais iki kito pavasario. Tada turbūt gamtos būsena buvo artimiausia mano pačios jausenai – viduje viskas būdavo taip pat pilka, šalta ir su lengvu puvėsio dvelksmu.
Prisimenu visus kitus rudenius, kai man pasidarydavo taip liūdna, taip neišvengiamai savęs gaila, kai, atrodė, užsikasčiau tais lapais ir niekada nebeatsikasčiau. Tiesa, dar ne lapkritis (keistas šio mėnesio pavadinimas, jo metu lapai seniai nukritę ir jau praradę spalvą), negaliu tvirtinti “šiemet viskas kitaip“, bet nėra paruošiamųjų ženklų, tad panašu, jog išties bus kitaip.
Ir nieko keisto anei netikėto, nes kitaip jau ilgą laiką viskas, ir šįkart tai susiję nebe vien su paremontuota smegenų chemija – bet būtent ją paremontavus viskas ir pasikeitė. Tiek daug nuostabių dalykų nutinka atsimerkus ir jų ieškant, mokant juos priimti ir jais džiaugtis.
Ir įkristi į pirmuosius sveikus santykius savo gyvenime buvo didžiausias pokytis, ir tik dabar suprantu E. žodžius, seniai man pasakytus, tada jais nelabai tikėjau, nes tikėti per daug skaudėjo, o dabar suprantu, kad taip, E., aš tikrai nežinojau, kaip yra gera būti su kitu žmogumi.
Bet man nei kiek neliūdna, kad anksčiau nežinojau, nes jei viskas būtų buvę kitaip, dabar man nebūtų taip gera. Ir dabar man nereikia jokių pavyzdinių moterų, kuriomis norėčiau būti, jei tik galėčiau. Nereikia gaudyti smulkmenų, bandyti paversti jas savomis, ir tikėti(s), kad aš dar vienu dalyku arčiau buvimo kažkuo, kas galėtų būti manimi, jei tik mokėčiau.
Po ilgų ieškojimų savyje pačioje atrastas žinojimas, jog aš esu pakankamai, man leidžia vaikščioti su šypsena – tokia šypsena sau pačiai, kad aplinkiniai žmonės galvoja, jog šypsausi jiems; darbe praeinant pro kasdien matomus, bet oficialiai nepažįstamus kolegas, su kuriais nesisveikiname, jie man linkteli galva, nes galvoja, jog mano šypsena adresuota jiems, lyg sveikinantis. Nors šypsausi tiesiog gyvenimui, nes man gera šypsotis, nes – kad ir kokia pavargusi, nelaiminga ir mirštanti gulbė besijausčiau – pamačiusi savo žmogų ir žinodama, kad šiąnakt ir vėl užmigsiu šalia jo, aš jaučiuosi laiminga, ir nesišypsoti negaliu. Nes man gyvenime nieko netrūksta, nors trūkumų galėčiau išvardinti visą sąrašą – tiek savo, tiek gyvenimo; bet be trūkumų gyvenimo nebūna, ir visi turimi dalykai juos atsveria su kaupu.
Ir aš visai nepasiilgstu tos kamputy verkiančios mergaitės, kuri prisigalvoja dramų ir jaučiasi nelaimingiausia pasaulyje dėl nieko. Aš vis dar kartais verkiu, kartais – net pasikūkčiodama, bet dėl visai kitų dalykų. O tada nusivalau ašaras ir vėl šypsausi. Ne dėl to, kad reikia, o dėl to, nes kitaip neišeina. Nes gyvenimas per gražus tik verkti. Nes išgyventi visas emocijas yra didžiausia dovana. Nes ruduo – labai gražus ruduo. Mano mylimiausias, nors dar ir ne lapkritis.
murmesiai 