Nepasitenkinusios mergaitės murmelės

Vis dažniau ir dažniau pagaunu save mintyse bambančią ant visų iš eilės rašančių žmonių. Štai šitas, nors gi mano amžiaus, visiškai nesubrendęs ir kvailas, kaip galima tokias blevyzgas rašyti ir save sąmoningai pozicionuoti durnelio vaidmenyje? Nei žavu, nei patrauklu tokio amžiaus garsiai deklaruojant, koks ne blogesnis už kitus (greičiau priešingai, ak tas kuklumas) esi, tuo pačiu kikenti, kaip nesugebi susimokėti už butą, nes čia sudėtingiau nei universitetą baigti, ar kaip nuolat pasitaiko visokių trimečio lygio žioplumų, kuriais tikrai ne girtis reikėtų, o susimąstyti ir įsigyti dienotvarkę ar tai piniginę prisirišti prie šniūrelio, kad nepamestum. O anas štai išvis dviveidis, visa gerkle skalambija, kaip blogai patyčios, kaip negalima tyčiotis, nes tai smurtas, bet tuo pat metu tyčiojasi iš besityčiojančių, rimuoja kuo bjauresnius žodžius tiems netikėliams apibūdinti, kad anie susiprastų, kaip gi apgailėtinai elgiasi besityčiodami, jei paprastai nesupranta, tai gal štai juos visaip šmaikščiai šlykščiai išvadinus susipras? O trečias tai nesugeba išaugti iš kalbėti besimokančio vaiko leksikono – arba mano, kad jo skaitytojai tokie infantilūs, jog bendrinės lietuvių kalbos tiesiog nesupras, tad reikia jiems rašyti kaip mažučiams oligrofenučiams.

Nėra labai sudėtinga suprasti, iš kur šitas nepasitenkinimas – vienodai man išties, tegu rašo, ką tik nori, manęs gi skaityti niekas neverčia. Didysis kablys pasislėpęs suvokime, kad jie rašo. Jie daro tai, ką aš noriu daryti, o nedarau. Ir daug lengviau savo nedarymą ir neigiamas mintis apie save nukreipti į visus kitus – kurie daro, kad ir ne visada vykusiai, mano itin svarbia tik man pačiai nuomone.

Juokingiausia tai, kad sąlygas šiuo metu tai turiu apskritai tobulas, geresnes ir sugalvoti gali būti sudėtinga – o vis tiek vietoj to, kad pradėčiau kažką daryti, mieliau guliu lovoje, kasausi bambą ir mintyse keiksnoju visus lūzerius, kurie geresni už mane jau vien tuo, kad daro.

Reklama
Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Atsitiktinė mintis apie nūdienos aktualijas

O jeigu vietoj trijų dienų parduotuvių boikoto tauta sugalvotų susivienyti ir tris dienas nesilankyti tokiuose intelektualiuose puslapiuose kaip delfi.lt ir panašūs? Gal tada jie pradėtų spausdinti ne tokį šūdiną turinį?

Turbūt naivu būtų tikėtis.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Gulint po sunkia ranka jaučiant šnopavimą į nugarā ir visai nenorint miego antrą valandą nakties

Dar visai neseniai net įsivaizduoti negalėjau, kad viskas bus taip, kaip yra dabar. Kas vakarą užmigti šalia žmogaus yra nuostabus dalykas, nepaisant to, ar jo ranka sunkiai spaudžia pilvą, ar atsuktas užpakalis šaltas. Ir net negaila, kad šitiek metų tekdavo užmigti vienai ar su – abiems pusėms puikiai žinoma – atsitiktiniais ar laikinais miego saugotojais. Nes laukti buvo verta.

Ir nors daugybė dalykų yra gerokai netikėti, nors teko priimti porą sudėtingų iššūkių, nors vis dar baisoka galvojant, kaip viskas bus po gero pusmečio – aš jaučiuosi laiminga. Aš esu laiminga. Ir nebereikia jokių surogatų, jokių praeities vaiduoklių, jokių savęs apgaudinėjimų ir kitų tokiais įprastais buvusių dalykų.

Gyvenu gerai. Net labai.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Apie rudenius

Ruduo jau seniai buvo mėgstamiausias mano metų laikas. Pradžioje – tiesiog nusižiūrėjau nuo merginos, kuri tuo metu man atrodė nesuvokiamai patraukli, ne man kaip moteris, bet – mano galvoje – ji buvo svajonių moteris bet kuriam vyrui, femme fatale, tokia, kokia aš būčiau norėjusi būti, jei tuo metu būčiau tikėjusi, kad galiu būti kuo tik noriu. Tobulas dramos ir pasitikėjimo savimi bei pasauliu derinys.

Vėliau supratau, kad rudenį tikrai myliu labiausiai, ne tik taip sakau, nes tai labai dramatiška, elegantiška ir paslaptinga. Tik – visada mylėjau tą rudenį, kuris ateina vėliau, po apsiseilėjusių geltonus lapus berenkančių ir nukritusius kaštonus lukštenančių romantikų laiko. Kai ima dvelkti šaltuku, geltoni ir raudoni lapai tampa pilkšvais ir niekam nebeįdomiais, o spalvoti medžiai pavirsta niūriais vaiduokliais iki kito pavasario. Tada turbūt gamtos būsena buvo artimiausia mano pačios jausenai – viduje viskas būdavo taip pat pilka, šalta ir su lengvu puvėsio dvelksmu.

Prisimenu visus kitus rudenius, kai man pasidarydavo taip liūdna, taip neišvengiamai savęs gaila, kai, atrodė, užsikasčiau tais lapais ir niekada nebeatsikasčiau. Tiesa, dar ne lapkritis (keistas šio mėnesio pavadinimas, jo metu lapai seniai nukritę ir jau praradę spalvą), negaliu tvirtinti “šiemet viskas kitaip“, bet nėra paruošiamųjų ženklų, tad panašu, jog išties bus kitaip.

Ir nieko keisto anei netikėto, nes kitaip jau ilgą laiką viskas, ir šįkart tai susiję nebe vien su paremontuota smegenų chemija – bet būtent ją paremontavus viskas ir pasikeitė. Tiek daug nuostabių dalykų nutinka atsimerkus ir jų ieškant, mokant juos priimti ir jais džiaugtis.

Ir įkristi į pirmuosius sveikus santykius savo gyvenime buvo didžiausias pokytis, ir tik dabar suprantu E. žodžius, seniai man pasakytus, tada jais nelabai tikėjau, nes tikėti per daug skaudėjo, o dabar suprantu, kad taip, E., aš tikrai nežinojau, kaip yra gera būti su kitu žmogumi.

Bet man nei kiek neliūdna, kad anksčiau nežinojau, nes jei viskas būtų buvę kitaip, dabar man nebūtų taip gera. Ir dabar man nereikia jokių pavyzdinių moterų, kuriomis norėčiau būti, jei tik galėčiau. Nereikia gaudyti smulkmenų, bandyti paversti jas savomis, ir tikėti(s), kad aš dar vienu dalyku arčiau buvimo kažkuo, kas galėtų būti manimi, jei tik mokėčiau.

Po ilgų ieškojimų savyje pačioje atrastas žinojimas, jog aš esu pakankamai, man leidžia vaikščioti su šypsena – tokia šypsena sau pačiai, kad aplinkiniai žmonės galvoja, jog šypsausi jiems; darbe praeinant pro kasdien matomus, bet oficialiai nepažįstamus kolegas, su kuriais nesisveikiname, jie man linkteli galva, nes galvoja, jog mano šypsena adresuota jiems, lyg sveikinantis. Nors šypsausi tiesiog gyvenimui, nes man gera šypsotis, nes – kad ir kokia pavargusi, nelaiminga ir mirštanti gulbė besijausčiau – pamačiusi savo žmogų ir žinodama, kad šiąnakt ir vėl užmigsiu šalia jo, aš jaučiuosi laiminga, ir nesišypsoti negaliu. Nes man gyvenime nieko netrūksta, nors trūkumų galėčiau išvardinti visą sąrašą – tiek savo, tiek gyvenimo; bet be trūkumų gyvenimo nebūna, ir visi turimi dalykai juos atsveria su kaupu.

Ir aš visai nepasiilgstu tos kamputy verkiančios mergaitės, kuri prisigalvoja dramų ir jaučiasi nelaimingiausia pasaulyje dėl nieko. Aš vis dar kartais verkiu, kartais – net pasikūkčiodama, bet dėl visai kitų dalykų. O tada nusivalau ašaras ir vėl šypsausi. Ne dėl to, kad reikia, o dėl to, nes kitaip neišeina. Nes gyvenimas per gražus tik verkti. Nes išgyventi visas emocijas yra didžiausia dovana. Nes ruduo – labai gražus ruduo. Mano mylimiausias, nors dar ir ne lapkritis.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Apie rudenius

Ruduo jau seniai buvo mėgstamiausias mano metų laikas. Pradžioje – tiesiog nusižiūrėjau nuo merginos, kuri tuo metu man atrodė nesuvokiamai patraukli, ne man kaip moteris, bet – mano galvoje – ji buvo svajonių moteris bet kuriam vyrui, femme fatale, tokia, kokia aš būčiau norėjusi būti, jei tuo metu būčiau tikėjusi, kad galiu būti kuo tik noriu. Tobulas dramos ir pasitikėjimo savimi bei pasauliu derinys.

Vėliau supratau, kad rudenį tikrai myliu labiausiai, ne tik taip sakau, nes tai labai dramatiška, elegantiška ir paslaptinga. Tik – visada mylėjau tą rudenį, kuris ateina vėliau, po apsiseilėjusių geltonus lapus berenkančių ir nukritusius kaštonus lukštenančių romantikų laiko. Kai ima dvelkti šaltuku, geltoni ir raudoni lapai tampa pilkšvais ir niekam nebeįdomiais, o spalvoti medžiai pavirsta niūriais vaiduokliais iki kito pavasario. Tada turbūt gamtos būsena buvo artimiausia mano pačios jausenai – viduje viskas būdavo taip pat pilka, šalta ir su lengvu puvėsio dvelksmu.

Prisimenu visus kitus rudenius, kai man pasidarydavo taip liūdna, taip neišvengiamai savęs gaila, kai, atrodė, užsikasčiau tais lapais ir niekada nebeatsikasčiau. Tiesa, dar ne lapkritis (keistas šio mėnesio pavadinimas, jo metu lapai seniai nukritę ir jau praradę spalvą), negaliu tvirtinti “šiemet viskas kitaip“, bet nėra paruošiamųjų ženklų, tad panašu, jog išties bus kitaip.

Ir nieko keisto anei netikėto, nes kitaip jau ilgą laiką viskas, ir šįkart tai susiję nebe vien su paremontuota smegenų chemija – bet būtent ją paremontavus viskas ir pasikeitė. Tiek daug nuostabių dalykų nutinka atsimerkus ir jų ieškant, mokant juos priimti ir jais džiaugtis.

Ir įkristi į pirmuosius sveikus santykius savo gyvenime buvo didžiausias pokytis, ir tik dabar suprantu E. žodžius, seniai man pasakytus, tada jais nelabai tikėjau, nes tikėti per daug skaudėjo, o dabar suprantu, kad taip, E., aš tikrai nežinojau, kaip yra gera būti su kitu žmogumi.

Bet man nei kiek neliūdna, kad anksčiau nežinojau, nes jei viskas būtų buvę kitaip, dabar man nebūtų taip gera. Ir dabar man nereikia jokių pavyzdinių moterų, kuriomis norėčiau būti, jei tik galėčiau. Nereikia gaudyti smulkmenų, bandyti paversti jas savomis, ir tikėti(s), kad aš dar vienu dalyku arčiau buvimo kažkuo, kas galėtų būti manimi, jei tik mokėčiau.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Midsummer’s night

Tokiomis naktimis grįžta visi nenugyventi gyvenimai, neištarti prisipažinimai, neįvykę pokalbiai ir visi kiti dalykai, kuriuos blaivi sąmonės cenzūra taip sėkmingai sutvarko – tik cenzūra labai greit apgirsta nuo gyvenimo.

Noriu vėl rašyti.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Užkeikimas įveiktas

Prieš savaitę išėjau iš namų po dienos, praleistos tarp keturių sienų, ir tik savitvardos veikiama neišsižiojau: pavasaris. Atrodo, per tą vieną dieną pasaulis pasikeitė, lyg žalių dažų kibirą kas būtų išpylęs.
Jaučiu pavasarį ir kitaip – nuotaikų pablogėjimu. Pats gražiausias metų laikas tuo pačiu metu yra ir pats nedėkingiausias kreivai galvai. Bet nėra ko net lygintis su praėjusių metų poveikiu. Nors tas lyginimas neišvengiamas, aš nemoku kitaip suvokti gėrio ar blogio, kaip tik lygindama, nes viskas juk labai reliatyvu. Lygiai prieš metus mąsčiau, kokius daiktus reikėtų būtinai pasiimti, važiuojant į Vasaros gatvę su prašymu “uždarykit mane, nes aš savęs bijau“. Dabar apie tą pačią gatvę susimąstau nebent kaip apie keistų atostogų galimybę, jei nebepakelčiau darbo, bet visi susimąstymai labiau humoristiniai nei tikri.
Prieš metus aš gerą mėnesį nebuvau darbe, nes nesugebėjau. Dievaži nesugebėjau. O dabar ten praleidžiu gerokai daugiau laiko nei man norėtųsi. Sugebu, deja. Tiek sugebu, kad kartais ima atrodyti, jog darbas – svarbiausias dalykas gyvenime, vos ne pats gyvenimas, kad ir kaip tai būtų liūdna. Gyvenu mintimi “užsidirbsiu atostogas ir tada pagyvensiu“, bet – man dar šiandien ant galvos gali plyta nukristi. Norėčiau išmokti gyventi taip, kad nereikėtų gailėtis ne taip praleisto laiko. Nes daugybę jo leisčiau visai kitaip, jei tik nuo manęs priklausytų. Tiesa, pati tiksliai negaliu įvardinti, kai būtent. Turbūt čia ir yra didžiausia problema. Kai nežinai, kur nori nueiti, nei vienas kelias nėra tinkamas.
Dar praėjusį pavasarį vis galvodavau, kad gerai niekada nebūna: arba darbas, arba asmeninis gyvenimas. Jei viename gerai, kitame katastrofa. Ir atvirkščiai. Žinoma, geriau taip, nei katastrofa abiejose svarbiausiose gyvenimo srityse – tokiu atveju būtų galima net apie muiluotą virvę ant kaklo susimąstyti. Bet šį pavasarį suprantu, kad gali būti gerai ir ten, ir ten. “Gerai“ toks ganėtinai sąlyginis, gyventi darbe nėra didžiausia įmanoma sėkmė; bet negaliu ir teigti, kad niekas nesiseka, kad viskas šūdas, kad ko tik besiimčiau, viską sugadinu. Tiesiog turiu krūvas darbo, kurio prasmė dar tik paaiškės, bet kažkas juda. Tuo galima ir pasidžiaugti.
Viskas būtų dar geriau, jei šalia tiesioginio oficialaus darbo neturėčiau ir dar keleto (tūkstančių) įsipareigojimų, bet aš juk žinau, kad galiu būti nenormaliai produktyvi, esant reikalui. Reikalas yra, ir dar koks, vadinasi, teks tokiai ir pabūti. Nenustoju guostis tuo, kad neužilgo viskas turėtų pasidaryti lengviau. Ir tuo, kad galėjo būti dar blogiau, jei prieš pusmetį būčiau gavusi visai norėtą dar vieną, nors ir labai malonų bei įdomų, įsipareigojimą. Viskas visada gali būti daug blogiau (čia toks požiūris labiau optimistinis ar pesimistinis skaitosi?..), vadinasi, dabar nėra taip jau ir blogai.
Atotrūkis tarp ideal ir real self atrodo vis mažesnis, ir pasireiškia labiausiai per veiklas ar jų nebuvimą, vis teisinuosi sau, kad trūksta laiko – ir išties jo nenormaliai trūksta; bet tenka prisipažinti sau pačiai, kad kai kuriuos nelabai vertingus
užsiėmimus sumažinus jo būtų galima rasti bent daliai norimų dalykų. Apie tai ir mąstau visą rytą – “rytas“ ketvirtą dienos skamba nelabai natūraliai, bet kai iš įpročio pamiršti nusistatyti žadintuvą (labai gera, kai 90 proc. rytų žadina ne čirškiantis telefonas, o gyva būtybė) ir pabundi be dešimt trys, o dar laukia geras dienos gabalas darbe, jausmas visiško ryto. Nežinau, kada darbo diena šiandien pasibaigs, nežinau, kada rytoj prasidės ir kiek truks – tik pabudusi sužinojau “genialią“ idėją visą ilgąjį savaitgalį paaukoti darbui; žinau tik tiek, kad šįvakar grįšiu namo ir galiu arba bukai spoksoti į kompiuterio ekraną, arba nuveikti kažką, kas sukeltų pasitenkinimą savimi. Šiuo metu esu pasiryžusi antrajai veiklai. Reikia tik sugalvoti, kas mažiausiomis sąnaudomis duotų didžiausią rezultatą.
Laukiu, kol pražys kaštonai. Tai pati džiugiausia pavasario diena.
Jau greitai.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Pavasario belaukiant

Kai ateina pilnatys, pmsai, pervargimai ir visos kitos nesąmonės, kurios save gerbiančiai moteriai yra neišvengiamos – kad ir kokia laiminga ji besijaustų, kai oro temperatūra nepasiekia psichologinės ribos, kuri leistų iš namų išeiti su pavasariniais batukais, kai iš namų tenka bėgti visiškai šlapia galva, kai pradeda badyti abejonės viskuo, ypač savimi ir tuo, ką darau, kai neatsimenu, kada paskutinį kartą rašiau, kai ryte nešviečia saulė ir pati verduosi sau kavą, kai autobusai vėluoja, o tu vėluoji į darbą – nors vėlavimas visiškai subjektyvus, kai dirbi ne nustatytomis valandomis, kai ant palto turbūt daugiau kailio nei liko ant paties katino, – žinoti, kad yra vienas gyvenimo aspektas, dėl kurio nekyla net menkiausios abejonės, yra labai didelis visa ko palengvinimas. Kas sakė, kad aš lengvai nenoriu? Koks skirtumas, ką pati sakiau prieš pusę metų, tris metus, dešimt metų, … – save gerbianti moteris nuomonę keičia kaip ir šukuoseną. Ir tai, kad mano šukuosena jau keletą metų tokia pati, nieko nereiškia – plaukai vis skirtingo ilgio, jie auga.
O šiaip, yra labai didelis skirtumas tarp “esu laiminga“ ir “jaučiuosi laiminga“.
Ir kai išgyvensiu kovo mėnesį, esu tikra, gyvenimas bus be proto geras ir gražus. Jau ir kovo mėnesį bus, kai tik keletas ramybės neduodančių smulkmenų susitvarkys. Sunku gyventi šviesiu rytojumi, ypač kai šiandieną temdo tik pačios baimės ir kvaili įsitikinimai, bet svarbiausia – gyventi.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

“Nieką apie“

yra pavadintas vienas puikus Beresnevičiaus tekstas vienoje puikioje knygoje. Tas kvailių iliuzija atrodęs ramus ir paprastas gyvenimas toks ir yra – nieką apie, nesinori rautis plaukų, pjaustytis riešų ir rašyti ilgiausias paklodes, per ašaras nematant klaviatūros. Nes taip gera būti, kad nebesinori kurti alternatyvinių gyvenimų.
Metų pradžioje sau vis kartojau – tai geriausi mano gyvenimo metai. Pusiau juokais, pusiau rimtai visomis progomis visiems sakiau, kad šie metai turi tris tikslus. Mažiausiai įtikėtiną visai netyčia pasiekiau dar sausiui nesibaigus. Nors negaliu sakyti “pasiekiau“, pats atėjo, aš tik priėmiau. Įdomu, kaip su kitais dviem seksis. Vis sakau sau, kad lygiai taip pat gerai.
Man dabar taip lengva būti. Daugybė nušvitimų ir suvokimų įvyko, daug visko persitvarkė galvos stalčiuose, kažkas aktyviomis mano pastangomis, kažkas – visai netyčia. Bet po daugybės realios ar susikurtos kančios metų aš mėgaujuosi ramybe. Tokia šviesia ir pakilia, kai visko, ką turi, užtenka.
Gali būti, kad tiesiog išmokau būti akimirkoje, mėgautis ja ir ieškoti gerų dalykų bet kurioje situacijoje. Bet papildomos aplinkybės, be kurių galėčiau, bet nenoriu, apsieiti, turi reikšmingą indėlį į mano gyvenimo kokybę. O tų aplinkybių – taip daug, kad visas skaičiuoti pavargčiau. Kai nebereikia jokių klausimų, nes atsakymas per daug akivaizdus. Kai ryte verdu du kavos puodelius. Kai kava pati ateina pas mane į lovą. Kai niekada nemėgusi gaminti nuo dienos vidurio mąstau, ką ruošiu vakarienei. Kai man užsiminus apie kokį nors pokytį, atsako “padarysim“. Kai nereikia apie nieką kalbėtis, tiesiog būti netoli. Kai nekyla jokios minties, kad dėl kažko norisi keistis, nes puikiai žinai, kad tavęs pakanka. Prieš vos daugiau nei metus D. liūdnai sakė “tai tu nežinai, kaip tai gera…“. Dabar galėčiau jam atsakyti – jau žinau. Nuostabu. Taip, kad net žodžių pritrūksta.
Šie metai dar tik prasideda, ir jei jau pradžia tokia neįtikėtina, negaliu net įsivaizduoti, kas dar tokio nuostabaus manęs laukia toliau.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Ačiū, gyvenu dar geriau

Prieš maždaug metus rašiau „Geriausiems gyvenimo metams“, visai netikėdama, kad jie tokie gali būti, nes viskas atrodė nepakeičiama, nyku, nugyventa, netinkama ir visi kiti neigiami žodžiai, kuriais tik galėjau apibūdinti savo gyvenimą.

Prieš keletą dienų paskaičiau – ir koks keistas yra supratimas, kad tai išties buvo geriausi mano gyvenimo metai. Ir kad tąkart surašyti kai kurie pokvailiai, kai kurie – pusiau rimti tikslai metams beveik visi įgyvendinti, visai apie juos net nemąstant, nesistengiant ir nebandant dėliotis planų, žingsnių, metodų, nesekant progreso – tiesiog gyvenant ir darant tai, ką norisi daryti.

Pagalvoju, kiek per 2014-uosius išmokau, kiek supratau, kiek padariau ir kiek mylėjau – tiek save, tiek kitus, tiek patį gyvenimą, – ir bandau prisiminti, kaip prieš tuos metus jaučiausi, kaip viskas bloga buvo, ir nesugebu. Įkvėpta Camus kartą savo pusiau dienoraštyje užsirašiau kažką panašaus į „Kasdien rašyti į šį sąsiuvinį. Po metų dabartinės savęs net neprisiminti“. Planas tąkart gėdingai žlugo ir gyvenimas sėkmingai buvo toks pats blogas. Dabar nereikėjo anei užrašų, anei kasdienio rašymo, nereikėjo ir dar krūvos dalykų, kuriuos anksčiau laikydavau būtinais savo gyvenimui pakeisti – o savęs tuometinės išties neprisimenu.

O juokingiausia yra tai, kad pats gyvenimas kaip toks nė kiek nepasikeitė. Išoriškai jis visiškai toks pats, kaip praėjusiais metais, kaip paskutiniuosius daug metų. Ir tuo pat metu viskas kitaip; kaip „kitaip“ aš net nesugebėčiau tiksliai įvardinti – bet šviesiau ir gražiau. Aš jaučiuosi laiminga, net nepaisant to, kad vis dar save atrandu žiūrinčią į tas pačias sienas ir galvojančias tas pačias mintis apie tai, kaip man nuobodu. Ir vis dar važiuodama į tą patį darbą kartais pagalvoju, už kokius nusikaltimus praeitame gyvenime man nuolat pasitaiko tokie išprotėję darbai. Vis dar sunkiai keliuosi rytais ir vis dar nepasiekiau savo norimo svorio. Vis dar nesugebu palaikyti savo kambaryje tokios tvarkos, kokią vadinčiau idealia. Manęs vis dar niekas neapkabina prieš miegą ir nežadina, išviręs kavos. Ir nagus vis dar lakuoju taip, kad po to tenka visus pirštus šveisti. Tų „vis dar“ galėčiau vardinti tol, kol išvardinčiau turbūt visą savo gyvenimą.

Ir vis dėlto aš jaučiuosi laiminga ir užtikrintai tvirtinu, kad gyvenimas kasdien vis gerėja. Gatvėje šypsausi ir noriu šokti, nes jaučiuosi įsimylėjusi – tik šįkart ne kokį nors idealizuojamą, bet visiškai netikusį vyrą, o save ir savo gyvenimą. Vėliais vakarais eidama namo tuščiomis gatvėmis kartais dainuoju, tada tenka sulėtinti žingsnį, nes imu dusti, ir prisimenu, kad turiu visą pasaulio laiką, ir vietoj skubėjimo namo pasidarau lėtą vėlyvą, bet labai malonų pasivaikščiojimą. Žinau, kad esu svarbi ir vertinga, kad galiu duoti aplink mane esantiems daug gerų dalykų – ir stengiuosi duoti būtent juos. Moku save mylėti ir saugoti, pasakyti žmonėms, kai man kažkas nepatinka, nuvesti save į lovą, kai suvokiu, kad jau pervargau ir imu galvoti visokius šūdus, išvesti save kad ir vieną pasivaikščioti į miestą, kai nuosavos sienos pradeda per daug slėgti, nusišypsoti pačiai sau, kai nėra nieko kito, kas galėtų man nusišypsoti. Moku kalbėti apie dalykus, nebe tik juos rašyti, ir nesigraužti dėl to, ką pasakiau, nes žinau, kad jei kitas nesugeba priimti manęs tokios, kokia aš esu, tai nebe mano problemos. Mane supa žmonės, kurie man brangūs ir kuriems brangi aš, kurie sugeba priimti mane, o aš – juos, aš veikiu dalykus, kuriuos noriu veikti ir kuriuos veikti man sekasi, aš nuolat jaučiu, kaip augu, aš (turbūt pirmą kartą gyvenime tikrai tikrai) žinau, kad turiu draugų, turiu lapą, ant kurio prirašyta krūva – žinau, išsipildysiančių – svajonių, ir džiaugiuosi gyvenimu net tada, kai viskas atrodo liūdna ir nuobodu.

2015-ieji bus dar geresni nei praėję, nes gyvenimas kasdien tik gerėja.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą